Įtampėlė/ little tension

Esu tokiam momente dabar, va dabar šitame, kai įtampa peržengia virtuvės ribas ir eina ieškoti kažko..nu kažko skanaus..gal duonos su sviestu ir ant viršaus uogienė…o gal ne ..Visai ne tai norėjau pasirodo…Įtampa auga.. Norėjau grikių su medum ir cinamonu, o gal ne ir ne tai. Taip greitai tas skonis baigiasi, o šaldytuve – burokėliai ir kalafioras…Ne šitų naktį jau nevirsiu. Visgi įtampa nepraeina, nerimas tęsiasi.

O aš pjaudama duonos riekę ir tepdama sviestą klausiu savęs garsiai, kad girdėtų visos virtuvės spintelės : ką darai? -pjaunu duoną..ko nori? ko tu ištiesų nori?- meilės- greitai sau atsakau…ko dar? noriu pakalbėti dabar, naktį, bet mano brangusis knarkia, užmigo visi, o aš noriu kažko..noriu pakalbėti…Tepu skanią uogienę…mmmm…. noriu kad baigtųsi šita įtampa…Klausiu savęs garsiai: -o tau reikia šito maisto va dabar? taip taip reikia..aš juk emociją valgau…tik nepataikau su skoniu…tai ragauju..nesuprantu ,ko tiksliai..- pasiteisinu sau..

O ta didžioji terapeutė sako sau – išbūk su savimi..nevalgyk emocijų..Bevalgydama kalbuosi sau :išbūk-  kramtau toliau…atsigeriu ir eilinį kartą atsidarau feisbuka 😀 (feis – buką)

Ką sako kūnas klausiu savęs – atsisėdu suvalgiusi visą emociją vardu įtampą. Ji neišėjo tik dar labiau užėjo. Įtampa širdy..nugaroj suspausta. Nepraeina suvalgius, jau bandžiau. Tada prisimenu staiga, kad tai mano mokytoja. Juk aš su įtampa mokausi. Čia mano nuolatinė daugiau mažiau būsena. Dvasingoji man sako- eik pakvėpuok, pamedituok..bet man visai neblogai ta duona su sviestu ir uogiene. Neina dabar medituoti…protas makaluojasi, o beto ką aš ten primedituosiu..juk toks įdomus feis-bukas.

O čia jau įtampa ir pasiteisinimai tampa mano mokytojais. Gal einam parašysime kąnors. Einam – galvoju sau- ir sėdau rašyti įtampos. O čia ji gerai jaučiasi. Sako: nuva nors kažką per dieną nuveiksi…

Ir aš klausiu : nuo ko visa tai prasidėjo išvis? Dėl to, kad šiandiena pamačiusi save veidrodyje be makiažo supratau, kad pavargau. Ir dar tikriausiai tokia aš galiu kažkam nepatikti , t.y. toks mano vaizdas.

Bet juk mylimas žmogus nežiūri ,kaip aš atrodau. Ir dar ateina atsakymas : žiūri žiūri..visi jie vyrai, čia irgi vyras, o ne kelmas…Nutariu ,kad žiūri, ir einu žiūrėti aš savo suknelių su pižaminėm kelnėm. Dabar jau tas sviestas su duona nebeskanus pasidaro..ech galvoju..ryt jau taip nedarysiu:D 😀 tikrai ryt eisiu miegoti, netgi jeigu įtampa ateis į svečius.

Aš vis dar nežinau ,ką ši emocija rodo. Galvoju piešiu…bet neįsipaišo piešimas naktį..galvoju parašysiu Jums.

Kažkam į orą aiškinamąjį raštą apie naktinį šaldytuvo ir spintelių darinėjimą..Jaunaties proga – ne jaunatviškas jausmas.

Ši įtampa mane visur lydi..aš per ją tiek daug sukūriau ir save naikinau. Ir dar šiandiena visai negalėčiau pasidžiaugti,kad iki galo su ja konstruktyviai susitariu. Čia šėlsta „kažkas“, ko aš dar nepagaunu. Bet per tokias nuolatines diskusijas savyje aš kažko išmokstu. Klausti savęs garsiai ir dar atleisti sau jei kitaip nesigauna…Ir Jums to linkiu..klausti savęs garsiai, pasakoti sau kas vyksta, leisti sau suvalgyti tas įtampas ir dar pažiūrėti,kur visa tai nuėjo…

O kūnas padėkos,kad klausinėjate,kad domitės, kas čia darosi…Svarbu būti sau tikrai,kad  valgai emocijas, nes labai norisi „kažko tokio“…Tokie pižaminiai patarimai 😀

Tebūnie įtampos laidai neša elektrą į šviesos šaltinius…