Sužeistas Gyduolis /wounded healer

Aš esu. Sėdžiu kažkelintą kartą meditacijoje. Nejudu. Nemedituoju. Nejudu tik juda kūnas, kūnas sužeistas. Nejudu , bet juda mintys , suka savo filmą. Skauda nugarą, įkvėpiu nepilnai, nes diafragma pakreipta, jaučiu savo kreivumą, jaučiu trapumą viso kūno. Jaučiu kaip veidas kažkuo išsireiškia- atsiranda raukšlės. Kūnas kvėpuoja. Susijungiu su kvėpavimu. Kas aš esu? Be šio kvėpavimo, be visų šių pojūčių? Kas aš esu be savo ypatingumo jausmo, be visų emocijų ? Kas aš esu ? Kas aš esu, kai nieko nėra? kas esu? esu…

Einu remontuotis savo kūno ir pasakoju savo istoriją.  Atsigulu mane liečia šiltos rankos, traukiančios mano šonkaulius į vietą, stuburą į vietą…Kas tu esi? klausia manęs… Aš esu kūno judesio terapeutė, bet mano kūnas visiškai „suvarytas“ 😀  Nevisiškai tik truputėli ir gimsta totalus švelnumas sau, atsargumas, trapumas…Aš sakau: dirbu su kūnu…

Realybė tokia- kūnui tokių darbuotojų mažiausiai reikia . Kūnui dabar darbas visai nesvarbus. Jai dabar- švelnus šilko prisilietimas, tinkamas judesys tinkamu laiku, šiltas baseinas ir saulė….tai – ne darbas tai MEILĖ sau. Meilė savo sužeistai daliai, kuri išlindo susisukus, sušalusi ir kreiva.

Šiltos rankos prisiliečia ir dar švelniau sako: pamaitink save, pagydyk save, pasirūpink savimi. Kai žinosi ,ko tau reikia, galėsi suvokti kitų poreikius.

Ir vėl prisilietimai prie šonkaulių..Jie turi kažkada sugrįžti į vietas. Negrįžta. Turiu priimti. Tai mano dalis. Jie nebegrįš kaip buvo. Diafragma prisitaikys, o kvėpavimas irgi ras savo kelią. Tai avarijos padariniai po penkių metų. Kai viskas atsipalaiduoja, kai nebelieka įtampos..kai aš paleidžiu gyvenimą tekėti savimi. Mano medis išsikreipia visiškai atsipalaidavęs…pakrypęs traškantis…Kas aš?

Kas aš ? Sužeistas gyduolis.

Sakau aš šiltoms rankoms: aš kažkada labai seniai tokia stipri buvau,O dabar net nepastebėjau..O gydančios rankos man sako : „dabar turi save globoti, save užauginti, tapti savo mama“

Pajaučiu gyvybės stebuką ir trapumą. Kad kažkada prieš penkis metus Kovo 9 dieną aš gavau dar vieną galimybę visiškai keisti savo gyvenimą, Prisipažinti sau ,kad yra mirtis ir kad ji betkada ištinka. Aš gavau galimybę kasdieną dėkoti ir priimti šį momentą, suvokti,kad tai ką turiu dabar yra mano pačios kūryba. Atrodo drasiau turėčiau būti,atrodo stipriau turėčiau atrodyti, atrodo kažkaip ypatingiau tapti, bet tai nėra svarbu prieš didįjį gyvenimo žaidimą.

Dėkoju . Myliu. Esu. Čia ir dabar kiekvieną momentą. Dažnai ištinka maži įkvėpimai iškvėpimai praleisti mažose mintyse.

Ir dabar sugrižtam vėl į įkvėpimą ir iškvėpimą, į švelnumą sau, savo gyvybei ir leidžiam pratekėti per visus kaulelius ir raumenėlius šiam Gyvenimui.

Tebūnie lotosų jūra Tau po kojomis